Šiandien, vasario 4-tąją yra Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Tame žodyje „kova” tiek daug telpa. Tiems, kurie išgirsta šios ligos diagnozę, tiems, kurie šalia, tiems, kurie rūpinasi ir gydo. Kova dėl gyvybės, sveikatos, gyvenimo kokybės, dar kelių dienų ar mėnesių žvelgiant į mylimo žmogaus akis, galimybės pamatyti savo vaiką, einantį į pirmą klasę, svajonės dar daug nuveikti, apkeliauti, patirti, skanauti gyvenimą.

Vasarą buvo lygiai 10 metų, kai ir aš žengiau į šią kovą. Mano kova už kalbėjimą sunkiu metu, už atvirumą, už jautrumą, už savojo pažeidžiamumo, laikinumo, mirtingumo priėmimą, už palaikymą, už leidimą sau jausti. Visa tai ne tik santykyje su pacientais, jų artimaisiais, kolegomis, bet ir viduje. Nes mes visi sėdime toje pačioje gyvenimo valtyje – kuri plukdina nuo gimimo į mirtį.

Sėdint prie jūros, rašiau mintis naujam žurnalui „Rožinis gyvenimas”, kuris skirtas onkologinės ligos paliestoms moterims, jų mylimiesiems. Dalinuosi tuo jūros bangavimo įkvėptu straipsniu. Gal jis „susiskaitys” ir visai nieko apie vėžį nenorintiems girdėti žmonėms, gal kai kurios mintys ir šiame pandeminiame laike prilips prie kasdienybės.

p.s. o patį žurnalą vis dar galima rasti gydymo įstaigose 😉
p.s. tiems, kas nori skaityti pdf formatu, raštelkit asmenine žinute, atsiųsiu 😉

#onkopsichologija #onkopsichologomintys #psichologija #sveikata #emocijos #onkologija #onkologineliga #vezys #worldcancerday #cancer #psychooncology