Šiandien taip stipriai stūgaujantis vėjas pučia mintis apie norą ištrūkti iš šiandieninės nelaisvės. Viruso, baimės, nežinomybės. Judėjimo, bendravimo, susitikimų apribojimo.
Bet kiek daug ir kitų nelaisvių sukinėjasi mūsų namuose, širdyse. Vis įkaliname save daiktų, pareigų, darbų, atsakomybių, noro daugiau (nors ir tas mažiau – jau ryškiai per daug) nelaisvėje. Pykčio, bumbėjimų, reikalavimų, priekaištų, nerimo, liūdesio, skausmo ir kančios, nedrąsos, nepasitikėjimo savimi ir kitais, gėdos, kaltės nelaisvėje.
Kartais toje nelaisvėje taip patogu, kad net keisti nieko nesinosi. Kartais ta nelaisvė taip užknisa, bet jėgų iš jos išsilaisvinti visai nėra. Sėdi sau ir prisijaukini tą nelaisvę.
Bet stipriai pučiantis vėjas laikas nuo laiko per patirtis, per kitų istorijas atneša laisvės jausmą. Kad gali būti ir kažkaip kitaip. Tada išdrįsti ir žengi mažą, bet sunkų žingsnelį ten, kur neįprasta, nauja, nežinoma, baisu. Galbūt išdrįsti save priimti netobulą, galbūt pasakyti kitiems “ne”, galbūt pakeisti užknisusį darbą, galbūt pagaliau nutraukti liguistą santykį, galbūt parodyti daugiau švelnumo kitam ar sau. Ir tos laisvės daugėja. Savyje ir aplink. Ji kitus įkvepia ir išlaisvina.
Tad kasdiena tegul būna vidinės laisvės diena. O šiandien visus su mūsų valstybės laisve!
