Vakar buvau užpulta riaumojančio Liūto. Ir dar tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis. Kai gaudžiau kvapą po jumping jacks’ų (tiems, kas nežino, čia toks pratimas, kai šokinėji ir mosikuoji rankom/kojom, kaip skrajojantis angelas ant sniego, tik čia prakaituotas žmogus, bandantis pakilt nuo žemės). Bet ne apie tai.
Sprogo mano mylimiausias, kad ne pagal jo sugalvotą planą sportavau, nesekiau pagal jį ir jo pratimus. Tiesa, dar vis pažnaibydavau žodžiais. Bet sprogo ir užriaumojo liūtas taip, kad jei vis dar būčiau darius jumping jacks’us, tikriausiai sustingčiau ore. Suprantu, kad aš aplinkui straksinti buvau tik paskutinis lašas. Reikėjo kažkur padėti tą viduje kunkuliuojantį pyktį.
Tą akimirką norėjau, oi kaip norėjau suriaumoti, dar rimčiau – norėjau šokti kaip liūtė ir sudraskyti į gabalėlius. Bet užčiaupiau burną, nenulipau nuo kilimėlio ir toliau tęsiau kažkokių pratimų seriją. Liūtas irgi tęsė savųjų pratimų seriją.
Du mažieji liūtukai, aplinkui lakstantys, jau pradėjo nagus galąsti ir ruošėsi riaumojantį liūtą pult. Bet uždusus dar sugebėjau išveblenti: “Į pyktį pykčiu nereikia atsakyti, geriausia – švelnumu”. Nors mintyse jau planavau kaip visą savaitę “švelniai” tylėsiu ir nekalbėsiu…😂
Susėdus prie vakarienės, liūtas atsiprašė, kad šiek tiek per garsiai užriaumojo. Paaiškino ir kodėl suriaumojo, kas pažadino tą pyktį. Klausėmės visi trys. Pajutau, kad pradedu murkti švelnumu, o tas savaitės tylėjimo planas nebeturi jokios prasmės. Galingi tie atsiprašymai! Bet dar galingiau – tas kelias, kurį žmogus nueina nuo riaumojimo iki atsiprašymo: kai pamatai ir priimi, jog suklydai, kai pabūni su gėdos ir kaltės jausmu, kai pagalvoji, o kaip pasijautė tas, kurį apriaumojai, kai pasirenki atsiprašyti, kai ištari tuos žodžius ir pasiduodi nežiniai, kas bus po to…
P.S. o nuotrauka daryta lygiai prieš metus, kai jumping jacks’us darydavom Tailando paplūdimiuos ❤️
#santykiai #šeima #karantinas #relationships #atsiprašau #lockdown #quarantine #familyquarantine #joinoakcrew #husbandandwife #tbt #tbtthailand #thailand
